Svarbią vietą pasakojime užima ir ne visai įprastas pagrindinių veikėjų gyvenimas – jie yra vaikų globos namų auklėtiniai. Todėl draugystė, artumas ir priklausymo kažkam jausmas jiems įgyja kitokią reikšmę. Viena vasara trijulei tampa nuotykiu, kuris prasideda gerokai nekalčiau, nei baigiasi. Netrukus paaiškėja, kad žaidimas su paslaptimis gali būti visai ne žaidimas.

Čia nėra bandymo karą paversti didinga legenda. Autorius rašo apie konkrečius žmones, jų pokalbius, baimes, tikėjimą ir netektis. Apie tuos, kurie oficialiuose pranešimuose pernelyg lengvai virsta skaičiais.

Prieškario Lietuvą keičia Antrasis pasaulinis karas ir viena po kitos sekančios okupacijos. Keičiasi valdžios, įstatymai ir žmonių tarpusavio santykiai, o tai, kas dar vakar atrodė savaime suprantama, kitą dieną gali tapti pavojinga. Vis dėlto Čepuliui svarbiausia ne politinė istorijos pusė. Jis žvelgia į šį laikotarpį paprasto žmogaus akimis ir klausia, kaip išgyventi, kai nuo tavęs nepriklausantys įvykiai nuolat keičia tavo gyvenimą.

Apolinaro Čepulio romanas „Likimo upė“ nukelia į XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios Lietuvos kaimą – pasaulį, kuriame žmogaus gyvenimo kelią dažnai nulemdavo ne jo norai, o šeima, tradicijos, tikėjimas ir bendruomenės nustatytos taisyklės. Romano centre – Viktorija, auganti Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje. Per jos likimą autorius atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir ištisą nykstančios kaimo kultūros paveikslą: sunkius darbus, buitį, religines tradicijas, šeimos hierarchiją ir papročius.