Svarbią vietą pasakojime užima ir ne visai įprastas pagrindinių veikėjų gyvenimas – jie yra vaikų globos namų auklėtiniai. Todėl draugystė, artumas ir priklausymo kažkam jausmas jiems įgyja kitokią reikšmę. Viena vasara trijulei tampa nuotykiu, kuris prasideda gerokai nekalčiau, nei baigiasi. Netrukus paaiškėja, kad žaidimas su paslaptimis gali būti visai ne žaidimas.

Čia nėra bandymo karą paversti didinga legenda. Autorius rašo apie konkrečius žmones, jų pokalbius, baimes, tikėjimą ir netektis. Apie tuos, kurie oficialiuose pranešimuose pernelyg lengvai virsta skaičiais.

Prieškario Lietuvą keičia Antrasis pasaulinis karas ir viena po kitos sekančios okupacijos. Keičiasi valdžios, įstatymai ir žmonių tarpusavio santykiai, o tai, kas dar vakar atrodė savaime suprantama, kitą dieną gali tapti pavojinga. Vis dėlto Čepuliui svarbiausia ne politinė istorijos pusė. Jis žvelgia į šį laikotarpį paprasto žmogaus akimis ir klausia, kaip išgyventi, kai nuo tavęs nepriklausantys įvykiai nuolat keičia tavo gyvenimą.

Apolinaro Čepulio romanas „Likimo upė“ nukelia į XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios Lietuvos kaimą – pasaulį, kuriame žmogaus gyvenimo kelią dažnai nulemdavo ne jo norai, o šeima, tradicijos, tikėjimas ir bendruomenės nustatytos taisyklės. Romano centre – Viktorija, auganti Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje. Per jos likimą autorius atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir ištisą nykstančios kaimo kultūros paveikslą: sunkius darbus, buitį, religines tradicijas, šeimos hierarchiją ir papročius.

Kristin Hannah romanas „Lakštingala“ nukelia į Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotą Prancūziją ir pasakoja apie karą iš perspektyvos, kuri ilgą laiką didžiuosiuose istoriniuose pasakojimuose likdavo nuošalyje. Čia nėra mūšio laukų centre stovinčių generolų ar kariuomenių strategijų. Vietoje jų – dvi seserys ir jų kasdieniai pasirinkimai pasaulyje, kuriame įprastas gyvenimas staiga tampa neįmanomas.

Romano veiksmas vyksta likus dvidešimt ketveriems metams iki pirmųjų „Bado žaidynių“ įvykių. Tai 50-osios Mirties žaidynės – antroji Ketvirčio atkrata, kuriai Kapitolijus paruošė ypatingai žiaurią taisyklę: šį kartą iš kiekvienos apygardos bus paimta dvigubai daugiau vaikų.

Hoover čia žaidžia ne tik su savo veikėjais, bet ir su skaitytoju. Kuo daugiau sužinome, tuo sunkiau atskirti faktus nuo interpretacijų, o žmogų, kuriam ką tik simpatizavome, po kelių puslapių jau galime vertinti visiškai kitaip.

Ali Hazelwood romanas „Meilės hipotezė“ įrodo, kad laboratorijos, mokslinės konferencijos ir doktorantūros rūpesčiai gali tapti puikia aplinka romantinei istorijai. Autorė pasitelkia vieną mėgstamiausių šiuolaikinės romantinės literatūros motyvų – apsimestinius santykius – ir perkelia jį į akademinio mokslo pasaulį. Knygos centre atsiduria biologijos doktorantė Olivija Smit. Ji įpratusi kelti hipotezes, ieškoti įrodymų ir pasitikėti faktais, tačiau žmonių santykiai pasirodo esantys gerokai mažiau nuspėjami nei moksliniai eksperimentai. „Meilės hipotezė“ – lengvas ir šmaikštus romanas, tačiau po romantinės komedijos paviršiumi Hazelwood randa vietos ir rimtesnėms temoms: jaunųjų mokslininkų neužtikrintumui, akademinei konkurencijai ir moterų padėčiai mokslo bendruomenėje. Vienas neplanuotas bučinys ir labai keistas susitarimas Olivija nėra itin romantiška. Ji kur kas geriau jaučiasi laboratorijoje…

Knygos ilgaamžiškumą nesunku suprasti. Haanel kalba apie dalykus, su kuriais susiduriame ir šiandien: išsiblaškiusį dėmesį, neigiamų minčių įtaką, vidinės disciplinos stoką ir norą sąmoningiau pasirinkti savo gyvenimo kryptį. Vis dėlto tai nėra knyga, žadanti pasikeitimą per vieną savaitgalį. Autorius siūlo 24 dalių programą, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir praktiškai išbandyti.

Sugrįžimas į Aliaską – vienas įsimintiniausių amerikiečių rašytojos Kristin Hannah romanų, kuriame jautri šeimos drama susilieja su įspūdinga Aliaskos gamta. Autorė, garsėjanti gebėjimu kurti emociškai stiprias istorijas, ir šį kartą pasakoja apie žmones, kurie atsiduria ties savo galimybių riba.