Būti geresniam, produktyvesniam, gražesniam, sėkmingesniam. Gerai atlikti savo darbą, būti rūpestingu partneriu, nepriekaištingu tėvu ar mama ir dar nepamiršti atrodyti taip, tarsi visa tai nereikalautų jokių pastangų. Kartelę galima kelti beveik be galo. Brené Brown knygoje „Netobulumo dovanos“ siūlo visai kitą kryptį. Galbūt prasmingesniam gyvenimui reikia ne dar labiau save tobulinti, o išmokti priimti tai, kad niekada nebūsime tobuli?

Kodėl vienas žmogus kritiką priima gana ramiai, o kitam net nedidelė pastaba sukelia stiprų atstūmimo jausmą? Kodėl kartais vengiame artumo, nors tuo pat metu jo labai trokštame? O iš kur atsiranda įsitikinimas, kad privalome visiems įtikti, būti tobuli ar nuolat įrodinėti savo vertę? Vokiečių psichologės ir psichoterapeutės Stefanie Stahl knyga „Įsileiskite savo vidinį vaiką“ kviečia atsakymų ieškoti ankstyvosiose gyvenimo patirtyse.

Svarbią vietą pasakojime užima ir ne visai įprastas pagrindinių veikėjų gyvenimas – jie yra vaikų globos namų auklėtiniai. Todėl draugystė, artumas ir priklausymo kažkam jausmas jiems įgyja kitokią reikšmę. Viena vasara trijulei tampa nuotykiu, kuris prasideda gerokai nekalčiau, nei baigiasi. Netrukus paaiškėja, kad žaidimas su paslaptimis gali būti visai ne žaidimas.

Čia nėra bandymo karą paversti didinga legenda. Autorius rašo apie konkrečius žmones, jų pokalbius, baimes, tikėjimą ir netektis. Apie tuos, kurie oficialiuose pranešimuose pernelyg lengvai virsta skaičiais.

Prieškario Lietuvą keičia Antrasis pasaulinis karas ir viena po kitos sekančios okupacijos. Keičiasi valdžios, įstatymai ir žmonių tarpusavio santykiai, o tai, kas dar vakar atrodė savaime suprantama, kitą dieną gali tapti pavojinga. Vis dėlto Čepuliui svarbiausia ne politinė istorijos pusė. Jis žvelgia į šį laikotarpį paprasto žmogaus akimis ir klausia, kaip išgyventi, kai nuo tavęs nepriklausantys įvykiai nuolat keičia tavo gyvenimą.

Apolinaro Čepulio romanas „Likimo upė“ nukelia į XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios Lietuvos kaimą – pasaulį, kuriame žmogaus gyvenimo kelią dažnai nulemdavo ne jo norai, o šeima, tradicijos, tikėjimas ir bendruomenės nustatytos taisyklės. Romano centre – Viktorija, auganti Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje. Per jos likimą autorius atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir ištisą nykstančios kaimo kultūros paveikslą: sunkius darbus, buitį, religines tradicijas, šeimos hierarchiją ir papročius.

Kristin Hannah romanas „Lakštingala“ nukelia į Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotą Prancūziją ir pasakoja apie karą iš perspektyvos, kuri ilgą laiką didžiuosiuose istoriniuose pasakojimuose likdavo nuošalyje. Čia nėra mūšio laukų centre stovinčių generolų ar kariuomenių strategijų. Vietoje jų – dvi seserys ir jų kasdieniai pasirinkimai pasaulyje, kuriame įprastas gyvenimas staiga tampa neįmanomas.

Romano veiksmas vyksta likus dvidešimt ketveriems metams iki pirmųjų „Bado žaidynių“ įvykių. Tai 50-osios Mirties žaidynės – antroji Ketvirčio atkrata, kuriai Kapitolijus paruošė ypatingai žiaurią taisyklę: šį kartą iš kiekvienos apygardos bus paimta dvigubai daugiau vaikų.

Hoover čia žaidžia ne tik su savo veikėjais, bet ir su skaitytoju. Kuo daugiau sužinome, tuo sunkiau atskirti faktus nuo interpretacijų, o žmogų, kuriam ką tik simpatizavome, po kelių puslapių jau galime vertinti visiškai kitaip.

Ali Hazelwood romanas „Meilės hipotezė“ įrodo, kad laboratorijos, mokslinės konferencijos ir doktorantūros rūpesčiai gali tapti puikia aplinka romantinei istorijai. Autorė pasitelkia vieną mėgstamiausių šiuolaikinės romantinės literatūros motyvų – apsimestinius santykius – ir perkelia jį į akademinio mokslo pasaulį. Knygos centre atsiduria biologijos doktorantė Olivija Smit. Ji įpratusi kelti hipotezes, ieškoti įrodymų ir pasitikėti faktais, tačiau žmonių santykiai pasirodo esantys gerokai mažiau nuspėjami nei moksliniai eksperimentai. „Meilės hipotezė“ – lengvas ir šmaikštus romanas, tačiau po romantinės komedijos paviršiumi Hazelwood randa vietos ir rimtesnėms temoms: jaunųjų mokslininkų neužtikrintumui, akademinei konkurencijai ir moterų padėčiai mokslo bendruomenėje. Vienas neplanuotas bučinys ir labai keistas susitarimas Olivija nėra itin romantiška. Ji kur kas geriau jaučiasi laboratorijoje…