Apie karą galima skaityti istorijos vadovėliuose, žiūrėti reportažus ar analizuoti fronto žemėlapius. Tačiau visa tai sunkiai perteikia žmogaus, laukiančio kito apšaudymo, tikrovę. Ukrainiečių poeto ir kario Artur Dron knyga „Hemingvėjus nieko nežino“ kalba būtent apie šią karo pusę.
Dron savanoriškai prisijungė prie Ukrainos teritorinės gynybos pajėgų ir pats patyrė fronto kasdienybę. Po sunkaus sužeidimo gydydamasis jis parašė savo pirmąją prozos knygą – kūrinį, kuriame dokumentiškumas susilieja su poetui būdingu jautrumu kalbai.
Čia nėra bandymo karą paversti didinga legenda. Autorius rašo apie konkrečius žmones, jų pokalbius, baimes, tikėjimą ir netektis. Apie tuos, kurie oficialiuose pranešimuose pernelyg lengvai virsta skaičiais.
Tarp vieno apšaudymo ir kito
„Hemingvėjus nieko nežino“ nėra tradicinis karo romanas su aiškia siužeto linija. Knyga kuriama iš fronto patirties fragmentų – prisiminimų, pokalbių, trumpų istorijų ir situacijų, kurios kartu formuoja karo kasdienybės paveikslą.
Kariai slepiasi savo rankomis iškastose duobėse, laukia, kol nutils apšaudymai, ir vėl grįžta į pozicijas. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis gyvenimas nesustoja.
Žmonės kalbasi.
Apie namus, praeitį, tikėjimą, Dievą ir jo nebuvimą. Apie dalykus, kurie taikos metu galbūt skambėtų pernelyg filosofiškai, tačiau fronte tampa labai konkrečiais klausimais.
Kai mirtis nuolat yra kažkur šalia, pokalbiai apie gyvenimo prasmę nebeatrodo abstraktūs.
Žmogus, pasislėpęs už karo statistikos
Viena stipriausių knygos savybių – dėmesys atskiram žmogui. Žinios apie karą dažnai pateikiamos skaičiais: kiek žuvo, kiek sužeista, kiek teritorijos užimta ar prarasta.
Dron sugrąžina šiems skaičiams vardus ir gyvenimus.
Jo pasakojimuose kariai turi savo charakterius, įsitikinimus, prisiminimus ir keistenybes. Jie juokauja, meldžiasi, ginčijasi, ilgisi artimųjų ir bijo. Net ekstremaliomis aplinkybėmis jie nenustoja būti žmonėmis.
Todėl bendražygių netektys knygoje nėra abstrakti karo tragedija. Kiekviena jų palieka tuštumą tarp tų, kurie liko ir kuriems po akimirkos vėl reikia atlikti savo užduotis.
Dievas apkase, iškastame savomis rankomis
Tikėjimo tema knygoje užima ypatingą vietą. Frontas suveda labai skirtingus žmones – tikinčius, abejojančius ir visiškai netikinčius. Tačiau mirties artumas priverčia juos kalbėti apie dalykus, kurių įprastame gyvenime dažnai vengiama.
Ar įmanoma tikėti Dievu matant tiek kančios? Ar malda ką nors reiškia, kai aplink sproginėja sviediniai? Kas lieka žmogui, kai nebegalima būti tikram net dėl kitos valandos?
Dron nepateikia universalaus atsakymo. Daug svarbesni patys pokalbiai ir žmonių bandymas atrasti atramos tašką pasaulyje, kuriame beveik viskas tapo nepatikima.
Šios scenos suteikia knygai filosofinio gylio, tačiau kartu išlieka labai žemiškos – jos vyksta ne ramioje bibliotekoje, o purviname apkase.
Kodėl Hemingvėjus „nieko nežino“?
Knygos pavadinimas neišvengiamai primena Ernestą Hemingway’ų – vieną garsiausių XX amžiaus rašytojų, ne kartą rašiusį apie karą, drąsą, mirtį ir žmogaus elgesį ribinėse situacijose.
Tačiau Dron kalba iš visiškai kito karo.
Šiuolaikiniame fronte virš karių skraido dronai, pozicijas pasiekia artilerija, o technologijos pakeičia net pačią grėsmės prigimtį. Literatūrinis karo įvaizdis susiduria su realybe, kurios ankstesnių kartų rašytojai negalėjo patirti.
Pavadinimas todėl skamba ir provokuojamai, ir skaudžiai. Kiekviena karta mano žinanti, kas yra karas, kol neatsiduria savojo karo akivaizdoje.
Kam verta atsiversti šį karo liudijimą?
„Hemingvėjus nieko nežino“ verta rinktis:
- šiuolaikine Ukraina ir jos žmonių patirtimis besidomintiems skaitytojams;
- dokumentinės ir autobiografinės prozos mėgėjams, vertinantiems asmeninį liudijimą;
- karo literatūros skaitytojams, norintiems pažvelgti į šiuolaikinį frontą iš kario perspektyvos;
- poetiškos, fragmentiškos prozos mėgėjams, kuriems svarbi ne tik istorija, bet ir jos pasakojimo būdas.
Tai emociškai nelengva knyga, tačiau jos stiprybė slypi būtent atvirume ir atsisakyme karą pagražinti.
Kodėl šią knygą svarbu skaityti dabar?
„Hemingvėjus nieko nežino“ kalba apie karą, kuris nėra tolima istorija. Dron aprašyta tikrovė priklauso mūsų laikui, todėl knygą sunku skaityti saugiai atsiribojus nuo jos įvykių.
Subjektyviai žiūrint, didžiausia šio kūrinio vertė yra gebėjimas sumažinti milžinišką karą iki vieno žmogaus mastelio. Vietoje fronto linijų matome apkaso duobę. Vietoje statistikos – bendražygį. Vietoje abstraktaus pasakojimo apie didvyriškumą – pavargusį žmogų, kuris bijo, prisimena, meldžiasi ir vis tiek grįžta į savo poziciją.
Dron nepadeda suprasti karo taip, kad jis taptų logiškas. Galbūt kaip tik priešingai – parodo, kiek mažai apie jį galima suprasti jo nepatyrus.
Todėl „Hemingvėjus nieko nežino“ pirmiausia yra ne knyga apie mūšius. Tai knyga apie žmones, kurie stengiasi likti žmonėmis ten, kur pati tikrovė kasdien mėgina iš jų tai atimti.
LRT žinių reportažo ištrauka apie šią knygą: https://www.facebook.com/share/v/1EzvNkiHY6/
