Apolinaro Čepulio romanas „Likimo upė. Rėvos. II dalis“ tęsia pirmojoje „Likimo upės“ dalyje pradėtą Viktorijos gyvenimo istoriją. Tačiau dabar jos asmeninį likimą vis stipriau veikia ne tik šeima, tradicijos ar kaimo bendruomenės taisyklės. Į kasdienį žmonių gyvenimą įsiveržia didžioji istorija.
Prieškario Lietuvą keičia Antrasis pasaulinis karas ir viena po kitos sekančios okupacijos. Keičiasi valdžios, įstatymai ir žmonių tarpusavio santykiai, o tai, kas dar vakar atrodė savaime suprantama, kitą dieną gali tapti pavojinga.
Vis dėlto Čepuliui svarbiausia ne politinė istorijos pusė. Jis žvelgia į šį laikotarpį paprasto žmogaus akimis ir klausia, kaip išgyventi, kai nuo tavęs nepriklausantys įvykiai nuolat keičia tavo gyvenimą.
Iš ramios upės – į pavojingas rėvas
Antrosios dalies pavadinimas „Rėvos“ itin taikliai pratęsia likimo upės metaforą. Jei pirmojoje knygoje Viktorijai teko kovoti su jos gyvenimą ribojančiomis tradicijomis ir aplinkinių sprendimais, dabar upės tėkmė tampa dar pavojingesnė.
Istoriniai sukrėtimai primena rėvas, per kurias žmogus priverstas plaukti net tada, kai pats tokios kelionės nepasirinko.
Viktorijos gyvenime nėra galimybės sustoti ir palaukti, kol neramūs laikai praeis. Reikia rūpintis šeima, dirbti žemę, saugoti namus ir priimti kasdienius sprendimus.
Būtent ši priešprieša tarp milžiniškų istorinių įvykių ir paprastos kasdienybės suteikia romanui ypatingo svorio.
Karas ateina ne tik į mūšio lauką
Karo istorijos dažnai pasakojamos per frontus, kariuomenes ir politinius sprendimus. „Rėvose“ perspektyva kitokia. Didieji įvykiai čia pasiekia žmogų jo paties namuose.
Karas reiškia ne vien kažkur vykstančius mūšius. Tai baimė dėl artimųjų, nežinomybė, netektys ir nuolat besikeičiančios gyvenimo sąlygos. Okupacija taip pat nėra vien vadovėlio sąvoka – ji keičia tai, kaip žmonės kalba, kuo pasitiki ir kaip planuoja rytojų.
Tačiau net tokiomis aplinkybėmis karvę reikia pašerti, žemę – dirbti, o šeimai – surasti maisto.
Čepulis būtent per tokias kasdienes detales parodo, kaip istorija iš tikrųjų paliečia paprastą žmogų.
Viktorijos stiprybė – gebėjimas išlikti
Viktorija ir toliau išlieka romano ašimi. Jos stiprybė nėra demonstratyvi ar herojiška tradicine šio žodžio prasme. Ji atsiskleidžia per ištvermę.
Gyvenimas ne kartą priverčia prisitaikyti prie aplinkybių, kurių ji negali kontroliuoti. Tačiau prisitaikyti nebūtinai reiškia pasiduoti.
Rūpinimasis šeima, namų išsaugojimas ir gebėjimas tęsti gyvenimą po netekčių tampa savotiška pasipriešinimo forma. Viktorijos istorija primena apie daugybę moterų, kurių vardai nepateko į istorijos vadovėlius, nors būtent ant jų pečių neramiais laikais dažnai laikėsi šeimų kasdienybė.
Todėl „Rėvos“ yra ne vien vienos moters biografijos tęsinys, bet ir platesnis pasakojimas apie žmonių gebėjimą išlikti tada, kai aplink juos griūva įprasta tvarka.
Atmintis, išsaugota per kasdienybės detales
Romanas paremtas memuarine medžiaga, o tai suteikia pasakojimui savito autentiškumo pojūtį. Čepulis daug dėmesio skiria kaimo buičiai, darbams, papročiams, žmonių bendravimui ir kalbai.
Šios detalės nėra vien dekoratyvus istorinis fonas. Jos leidžia pajusti pasaulį, kurio šiandien beveik nebėra.
Sodrus realizmas ir krašto koloritas padeda įsivaizduoti ne tik tai, kaip žmonės gyveno, bet ir kokia buvo jų kasdienybės logika. Istorinius lūžius skaitytojas stebi ne iš dabarties perspektyvos, žinodamas jų baigtį, o kartu su žmonėmis, kurie negali numatyti, kas jų laukia rytoj.
Būtent dėl to asmeninis pasakojimas tampa ir savotišku laikmečio liudijimu.
Kam verta skaityti „Rėvas“?
„Likimo upė. Rėvos. II dalis“ turėtų patikti:
- pirmąją „Likimo upės“ dalį perskaičiusiems, norintiems sužinoti tolesnį Viktorijos likimą;
- lietuvių istorinės ir realistinės prozos mėgėjams, vertinantiems kasdienio gyvenimo detales;
- šeimos istorijų ir memuarinės prozos skaitytojams, kuriems įdomūs paprastų žmonių likimai didžiųjų įvykių fone;
- besidomintiems Lietuvos kaimo istorija, senąja buitimi, papročiais ir XX amžiaus sukrėtimų poveikiu žmonėms.
Kadangi tai antroji istorijos dalis, geriausia ją skaityti po „Likimo upės“ – tuomet Viktorijos charakterio ir jos gyvenimo pokyčių svoris atsiskleidžia gerokai stipriau.
Kai istorijos vadovėlio datos tampa žmonių gyvenimais
Žvelgdami į XX amžiaus Lietuvos istoriją šiandien matome datas, okupacijas, valdžių kaitą ir karo etapus. Viktorija nežino, kaip visa tai baigsis. Ji tiesiog gyvena kiekvieną dieną, kurią istorija jai palieka.
Ir būtent tai yra viena įdomiausių „Rėvų“ perspektyvų.
Čepulis didžiuosius istorinius įvykius sumažina iki žmogaus mastelio. Okupacija tampa baime dėl šeimos, karas – tuščia vieta prie stalo, o politinės permainos – naujomis taisyklėmis, prie kurių eiliniam žmogui tenka prisitaikyti.
Pirmojoje „Likimo upės“ dalyje Viktorija mėgina nepasiduoti jai iš anksto nubrėžtam gyvenimo keliui. „Rėvose“ pati istorija tampa srove, kurios sustabdyti neįmanoma.
Tačiau net pačiose pavojingiausiose rėvose išlieka tai, ko negali visiškai kontroliuoti jokia valdžia – žmogaus pastangos išsaugoti šeimą, namus ir save.
Įsigykite šią knygą NaudotosKnygos.lt platformoje: https://www.naudotosknygos.lt/knygos/likimo-upe-revos-ii-dalis
