Colleen Hoover daugeliui skaitytojų pirmiausia pažįstama dėl emociškai intensyvių romanų apie meilę ir sudėtingus santykius. Tačiau „Veritė“ parodo gerokai tamsesnę autorės kūrybos pusę. Tai psichologinis trileris, kuriame romantinė įtampa susilieja su šeimos tragedija, paslaptimis ir nuolatiniu klausimu – ar tikrai galime pasitikėti tuo, ką skaitome ir matome?
Hoover čia žaidžia ne tik su savo veikėjais, bet ir su skaitytoju. Kuo daugiau sužinome, tuo sunkiau atskirti faktus nuo interpretacijų, o žmogų, kuriam ką tik simpatizavome, po kelių puslapių jau galime vertinti visiškai kitaip.
Būtent dėl šio neapibrėžtumo „Veritė“ tampa viena iš tų knygų, apie kurių pabaigą norisi diskutuoti dar ilgai. Tačiau iki jos laukia gerokai daugiau klausimų nei atsakymų.
Pasiūlymas, kurio Luenei sunku atsisakyti
Jauna rašytoja Luenė Ešli išgyvena sudėtingą gyvenimo laikotarpį. Po motinos netekties ją slegia ir finansinės problemos, todėl netikėtai atsiradęs darbo pasiūlymas atrodo beveik kaip išsigelbėjimas.
Garsi trilerių autorė Veritė Kroford dėl savo būklės nebegali užbaigti populiarios knygų serijos. Luenei pasiūloma perimti šį darbą.
Kad galėtų susipažinti su Veritės kūrybine medžiaga, Luenė atvyksta į Krofordų šeimos namus. Čia ji sutinka Veritės vyrą Džeremį ir pradeda naršyti po gausybę rašytojos užrašų.
Tačiau tarp darbui skirtų dokumentų randamas tekstas, kurio Luenė tikrai nesitikėjo perskaityti.
Rankraštis, kurio galbūt niekas neturėjo rasti
Luenė aptinka nebaigtą Veritės autobiografiją. Tai nėra nekaltas prisiminimų rinkinys. Tekste aprašomi itin asmeniški, trikdantys ir žiaurūs šeimos gyvenimo epizodai.
Staiga moteris, kurią Luenė pažinojo tik kaip garsią rašytoją ir bejėgę Džeremio žmoną, ima atrodyti visiškai kitaip.
Tačiau čia prasideda įdomiausia romano dalis. Skaitytojas Veritę daugiausia pažįsta per tekstą, o tekstas nebūtinai yra objektyvi tiesa. Hoover nuolat verčia klausti, kiek galima pasitikėti žmogaus parašytais žodžiais – ypač kai nežinome, kodėl jie buvo parašyti.
Rankraštis tampa savotiška istorija istorijoje ir kartu pagrindiniu psichologinės įtampos šaltiniu.
Namas, kuriame kažkas atrodo ne taip
Didelė „Veritės“ atmosferos dalis gimsta Krofordų namuose. Išoriškai tai tiesiog vieta, kurioje Luenė turėtų dirbti, tačiau pamažu namas ima kelti vis didesnį nerimą.
Veritė yra šalia. Džeremis gyvena su savo netektimis ir šeimos tragedijomis. Luenė vis labiau įsitraukia ne tik į svetimos moters tekstą, bet ir į jos šeimos gyvenimą.
Tuomet atsiranda mažos detalės, kurias sunku paaiškinti.
Ar Luenė iš tiesų pastebi kažką svarbaus? Ar perskaitytas rankraštis jau pakeitė jos požiūrį į Veritę? Hoover sumaniai išnaudoja šį nepatikimumo jausmą ir sukuria beveik klaustrofobišką atmosferą.
Kai smalsumas susipina su jausmais
Situaciją dar labiau komplikuoja augantis Luenės artumas Džeremiui. Jis nėra tik garsios rašytojos vyras – tai žmogus, išgyvenantis didžiulį skausmą ir bandantis gyventi šeimoje, kurios praeityje slypi daug tragedijų.
Luenės jausmai keičia ir jos pačios padėtį.
Kuo labiau ji prisiriša prie Džeremio, tuo sunkiau išlikti neutralia Veritės istorijos stebėtoja. Atsiranda pavydas, simpatija, baimė ir noras apsaugoti žmogų, kuris jai tampa svarbus.
Todėl viena įdomiausių romano temų yra ne vien klausimas, kas sako tiesą. Ne mažiau svarbu – kuo mes patys pasirenkame tikėti, kai viena tiesos versija mums yra patogesnė už kitą.
Kam patiks šis pavojingas žaidimas su tiesa?
„Veritę“ verta rinktis:
- psichologinių trilerių mėgėjams, mėgstantiems abejoti veikėjų motyvais;
- įtemptų šeimos paslapčių gerbėjams, kuriuos traukia tamsios istorijos;
- Colleen Hoover skaitytojams, norintiems pažinti kitokią, gerokai niūresnę autorės kūrybos pusę;
- knygų su nepatikimu pasakojimu mėgėjams, kuriems patinka patiems dėlioti užuominas ir spręsti, kuo galima pasitikėti.
Reikėtų tik nusiteikti, kad tai gerokai tamsesnis ir trikdantis romanas nei daugelis populiariausių Hoover meilės istorijų.
Kodėl „Veritė“ taip lengvai nepaleidžia?
Didžiausia „Veritės“ stiprybė yra abejonė. Hoover pateikia skaitytojui informaciją, leidžia susidaryti nuomonę, o tada priverčia dar kartą ją peržiūrėti.
Knyga kelia įdomų klausimą apie pačią istorijų prigimtį. Parašytas tekstas atrodo tikras todėl, kad jame gausu detalių ir emocijų, tačiau ar nuoširdi išpažintis būtinai yra tiesa? O gal žmogus gali parašyti įtikinamiausią savo gyvenimo melą?
Subjektyviai žiūrint, „Veritė“ labiausiai veikia tada, kai jos nesistengiama perskaityti kaip paprastos mįslės, turinčios vieną teisingą atsakymą. Kur kas įdomiau stebėti, kaip keičiasi mūsų pasitikėjimas veikėjais.
Tai provokuojantis, tamsus ir greitai skaitomas trileris, po kurio paskutinio puslapio lieka vienas nemalonus klausimas: o jeigu patikėjome ne tuo žmogumi?
Jau netrukus bus galima pamatyti ir pagal knygą sukurtą filmą: 10 knygų, kurias verta perskaityti prieš pasirodant jų ekranizacijoms
Įsigykite šią knygą NaudotosKnygos.lt platformoje: https://www.naudotosknygos.lt/knygos/verite
