Knyga „Mano senelis buvo vyšnia“ – tai iš pirmo žvilgsnio nedidelė, bet širdžiai labai didelė knyga. Angela Nanetti sukūrė jautrią ir švelnią istoriją, kurioje vaiko akimis pasakojama apie ypatingą ryšį tarp anūkų ir senelių. Tai knyga apie prisiminimus, šaknis (pačia tiesiogine ir perkeltine prasme) ir gebėjimą matyti pasaulį kitaip – vaikiškai, nuoširdžiai, su nuostaba. Nors pasakojimas trumpas, jis ilgam lieka atmintyje, nes paliečia pačias jautriausias žmogaus vietas – meilę, netektį, prisirišimą ir džiaugsmą mažose kasdienybės detalėse.
Tarsi vaikystės svajonė su liūdesio atspalviu
Knygoje nėra didelių siužeto posūkių ar veiksmo, bet tai ir nėra svarbiausia – čia viskas sukasi apie jausmus, paprastumą ir ypatingą požiūrį į gyvenimą. Pasakojimas primena jaukią pasaką su šiek tiek liūdna nata, kuri tarsi sako: „Gyvenimas kartais skaudus, bet vis tiek gražus.“ Vyšnios medis tampa ne tik prisiminimų simboliu, bet ir viso gyvenimo metafora – kaip augame, keičiamės, bet mūsų šaknys visada lieka su tais, kurie mus mylėjo.
Angela Nanetti – jautrumo balsas vaikų literatūroje
Italų rašytoja Angela Nanetti rašo apie vaikus ne infantiliai, o su pagarba ir giliu supratimu. Jos kūryba pasižymi švelniu tonu, bet nebijoma paliesti rimtų temų – mirties, senėjimo, šeimos ryšių. „Mano senelis buvo vyšnia“ – vienas žymiausių jos kūrinių, pelnęs daugybę apdovanojimų ir pripažintas įvairiose šalyse. Tai knyga, kurią verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – galbūt net labiau jiems.
Kodėl verta skaityti?
• Jautri ir poetiška istorija apie šeimos ryšius ir prisiminimus.
• Paprastas, bet labai gilus pasakojimas, tinkantis visoms kartoms.
• Knyga, kuri skatina kalbėtis apie gyvenimo ciklą – su vaikais ir su savimi.
• Nuostabi proga sustoti ir prisiminti savo pačių senelius.
• Tekstas, kuris palieka širdyje šilumą ir truputį ilgesio.
„Mano senelis buvo vyšnia“ – tai ne šiaip knyga, o mažytis jausmų stebuklas. Ji tinka tyliai pavakaroti su puodeliu arbatos ir mintimis apie tuos, kuriuos mylime. Nes kartais pakanka tik vieno senelio ir vieno vyšnios medžio, kad gyvenimas taptų gražesnis.
