Poeto Sigito Gedos (1943–2008) vardas Lietuvoje žinomas daugeliui, bet žinomu jis, deja, tapo ir dėl visuomenę sudominusio nusikaltimo – 2007-aisiais peiliu sužalojo savo dukrą ir stojo prieš teismą. Žiniasklaida ligi pat Gedos mirties informavo apie teismo eigą, visuomenė buvo įsitraukusi į moralinį poelgio vertinimą, reiškė savo nuomones anoniminiais komentarais tuometinėse medijose (įdomu, kad nemažai komentuojančiųjų palaikė poetą vien dėl to, kad jis „nusipelnęs“, o dukrą kaltino „šmeižtu“).
Literatūros žmonėms Gedos vardas žinomas visai dėl kitų priežasčių. Nuostabi, kitoniška, moderni poezija, nepanaši į Justino Marcinkevičiaus ar kitų sovietmečio klasikų stilistiką. Veikla Sąjūdyje, tekstai kultūrinėje spaudoje, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Gausūs vertimai iš įvairių kalbų – dabar, tiesa, skeptiškiau vertinami, bet anuomet reikšmingi ir laukti. Poezija vaikams, libretai roko operoms, knygų recenzijos, iš kurių justi didelis apsiskaitymas. Ir, deja, sudėtinga asmenybė – netikėti agresijos priepuoliai, alkoholinė paranoja, į psichozes panašios būsenos, kurias bičiuliai, negebėdami tiksliai jų įvardinti, vadino tiesiog „perėjimu į kitą sąmonės aukštą“, „transu“, „pranašišku kalbėjimu“. Romantizuota beprotybė ir genijaus mitas.
Rimanto Kmitos monografija „Ugnies giesmės“ parašyta patrauklia ir plačiajai visuomenei suprantama kalba. Paantraštė „Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – iš eilėraščių („20 prisipažinimų“, „20 antinomijų“), kuriuose abejojama visomis įmanomomis tapatybėmis, savo paties ribomis. Nors nėra jokio sudėtingo teorinio įvado, minimi Peterio Sloterdijko, Carlo Gustavo Jungo, Haroldo Bloomo, Karen Horny, Danutės Gailienės vardai, remiamasi psichoanalizės darbais. Rimanto Kmitos tikslas – atskleisti ir paaiškinti Gedos charakterio sudėtingumą ir idėjas, parodyti sovietmečio tragizmą ir Nepriklausomybę, santvarkų lūžį. Šią monografiją įmanoma perskaityti ir kaip rašytojo nepritapimo, maišto ir prisitaikymo prie totalitarinės politinės santvarkos studiją. Labai kruopščiai surinkta medžiaga, laiškai, patikrintos istorinės personalijos (Mindaugas Tomonis, Justinas Mikutis; korespondencija su Kornelijumi Plateliu ir Alfonsu Andriuškevičiumi), pasidomėta įvairiais kontekstais (vaikystėje patirti nepritekliai, sportinės ambicijos, vargingi studijų metai, kova dėl pripažinimo, kitų menų įtakos; idėjos, sklandžiusios to meto Europos humanistikoje ir kt.) ir jie vykusiai pateikti.
Visgi skaityti gali būti nelengva. Kultūros žmonės, ypač lituanistai, yra linkę suvokti Gedą kaip iš esmės pozityvų literatūros veikėją, neginčijamą intelektualą, kone genialų poetą ir vertėją. Kaip visa tai galėjo derėti su įsikalbėtu apsėdimu, šamanizmu, tikrovėje poetą kankinusia didybės manija ir elementariu alkoholizmu? Kmita nemoralizuoja, nesiekia sumenkinti: tiesiog taktiškai parodo, kad mūsų įprotis garbinti rašytojus – viso labo vadovėlinė inercija. Rašytojai nėra nei šventieji, nei moraliniai teisuoliai; dažniau tai narciziškos asmenybės, turinčios apsčiai ydų. Eiliniams žmonėms, o neretai ir elitui Gedos poezija nebuvo suprantama, jis susilaukdavo įvairių reakcijų. Akcentuojamas Gedos pyktis, kuris tarsi ir pateisinamas stagnacijos aplinkybėmis – totalitarinėje valstybėje buvo persekiojama net nenormatyvi išvaizda (tvarkos sergėtojams sovietmečiu, ypač Romo Kalantos susideginimo laikotarpiu, kliūdavo net tokios išvaizdos detalės kaip ilgi plaukai ir barzda). Priešingai negu tuo pat metu kalėję kunigai ir disidentai, Geda maištauja gan savanaudišku būdu – pasinerdamas į bohemišką kvaitulį.
„Ugnies giesmėse“ atskleista tai, ko nėra kitose monografijose, – Gedos ėjimas į kompromisus vėlyvuoju sovietmečiu: šiek tiek ideologizuotų tekstų rašymas dėl buto, patogesnės buities, pripažinimo ir pan. Atrodo, poetas patyrė tam tikrą lūžį – liovėsi išpažinti bekompromisę laikyseną, parašė libretą spektakliui „Komunarų gatvė“ (1977), laiške kultūros ministrui Lionginui Šepečiui deklaravo „norą dirbti socialistinei lietuvių kultūrai“ (p. 143). Tai prisitaikymas, pasidavimas. Kmita „Ugnies giesmėse“ dekonstruoja ir aukos poziciją (nuoskaudos, nuolatinė savigaila), priklausomybę nuo alkoholio (Geda reguliariai su tuo kovoja, net rašo pasižadėjimus nebegerti).
Sovietmečio pabaigoje Geda jau neblogai įsitvirtinęs, pats virtęs tuometinio vadinamojo elito dalimi – dirba Rašytojų sąjungos valdyboje, gauna LTSR valstybinę premiją (1984). Atgimimas atneša naują lūžį, Geda tampa viešu kalbėtoju mitinguose, net išrenkamas Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Alkoholis niekur nedingo, tik prie jo prisideda kelionės ir intensyvi visuomeninė veikla. 1991-aisiais „Poezijos pavasario“ metu Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje Geda, išėjęs skaityti eilėraščio, ima šūkčioti skiemenis ir paskirus garsus. Panašu ir į performansą, ir į apsėdimą. Įėjimas į pranašo vaidmenį gali būti vertinamas ir kaip ligos simptomas.
Rimantas Kmita pabrėžia Haroldo Bloomo mintį, paties Gedos išsirašytą iš vertimo – esą stiprūs poetai kovoja su klasikais ir amžininkais, toji kova šiek tiek primena edipišką kovą su tėvu. Kitus žmones, bendraminčius jis vis dažniau suvokia kaip piktavalius, konkurentus. Svarbiausia jo gyvenime buvo poezija – tai prasmė, susijusi su dvasiniais ieškojimais. Monografijoje gražiai parodyta, kaip Geda falsifikuoja savo neva bajorišką kilmę, nors tai viso labo jo paties fantazija. Turbūt vidinis bejėgiškumas, kompleksai verčia taip daryti. Marcelijus Martinaitis savo užrašuose yra užsiminęs apie baisią Gedos neapykantą moterims, fizinį smurtą prieš jas. Kaltę dėl nusikaltimo prieš dukrą jam pripažinti sunku.
„Padėkos žodyje“ Kmita parodo itin asmenišką santykį su savo tyrinėjimų objektu. Monografijoje pasakojama istorija kilo iš Uršulės Gedaitės Kmitai patikėtų laiškų, Gedos korespondencijos. Tai vadinamieji egodokumentai, patys intymiausi. Jie atveriami ir skaitytojui – knygoje gausu nuotraukų, laikraščių fragmentų, autentiškų paties Gedos raštelių ir iš žurnalų iškarpytų bei suklijuotų koliažų.
Premijų ši monografija susižėrė daug: buvo nominuota į nacionalinių „Metų knygos“ rinkimų publicistikos ir dokumentikos knygų penketuką, „15 min“ metų knygų rinkimuose tapo geriausia lietuvių autorių negrožine knyga, „Knygos apdovanojimuose“ (K.A.2.0.2.3.) laimėjo „Knygos kaip įvykio“ premiją, taip pat solidžią Antanukas.lt premiją, skiriamą „Už negrožinės knygos grožį“. Tokių skirtingų nominacijų gausa rodo, kad dėmesį atkreipė ir ekspertai, ir eiliniai skaitytojai.
Pastebėtas ir vizualusis leidinio rakursas: Kultūros ministerijos knygos meno konkurse „Ugnies giesmės“ pelnė diplomą, „Knygos apdovanojimuose“ – premiją už geriausią 2023-ųjų metų dizainą. Dizainerė Laura Grigaliūnaitė viršeliui parinko Gedos nuotraukos negatyvą, tik vietoj juodos panaudojo ryškiai raudoną spalvą. Neatsitiktinai – raudonos spalvos simbolika Gedos poezijoje svarbi nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Pėdos“ (1966).
Recenzija: Rimantas Kmita, „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“, monografija. Vilnius: „Tyto alba“, 2022, 319 p.
Giedrė Kazlauskaitė
Recenzijų ciklas „Pastebėtos knygos“ yra Kultūros ministerijos „Skaitymo skatinimo 2022–2024 metų veiksmų plano“ dalis, įgyvendinama kartu su Lietuvos nacionaline biblioteka.
