Ulisas dažnai vadinamas vienu sudėtingiausių, bet kartu ir svarbiausių XX amžiaus romanų. Airių rašytojas James Joyce šiuo kūriniu ne tik sukūrė naują pasakojimo formą, bet ir iš esmės pakeitė tai, kaip literatūra gali vaizduoti žmogaus sąmonę.
Pirmą kartą išleistas 1922 metais, „Ulisas“ iki šiol kelia diskusijas, žavi literatūros tyrinėtojus ir kartu gąsdina skaitytojus savo apimtimi bei sudėtingumu. Tačiau po šiuo reputacijos sluoksniu slypi labai žmogiška istorija – apie kasdienybę, vienatvę, klajones, santykius ir bandymą suprasti save pasaulyje, kuris nuolat keičiasi.
Dublinas kaip visa visata
Romano veiksmas trunka vos vieną dieną – 1904 metų birželio 16-ąją. Tačiau ši diena tampa milžinišku pasauliu, aprėpiančiu ne tik Dubliną, bet ir visą žmonijos kultūrą, istoriją bei žmogaus vidinį gyvenimą.
Pagrindiniai veikėjai – Stivenas Dedalas, Leopoldas Blumas ir jo žmona Merion (Moli) – keliauja per miestą, susitinka su įvairiais žmonėmis, kalbasi, prisimena, svarsto ir išgyvena kasdienes situacijas. Iš pirmo žvilgsnio nieko „didelio“ nevyksta. Tačiau Joyce’o genialumas slypi tame, kad būtent paprasta kasdienybė čia pakeliama į mito lygmenį.
Dublinas romane tampa tarsi maža visatos kopija, kurioje atsispindi visas žmogaus gyvenimas.
Homero „Odisėjos“ atgarsiai moderniame pasaulyje
„Ulisas“ glaudžiai susijęs su Odisėja. Joyce’as sąmoningai atkartoja Homero epą, tačiau perkelia jį į modernų miestą ir paprastų žmonių gyvenimą.
Leopoldas Blumas tampa savotišku šiuolaikiniu Odisėju – ne didvyriu, o eiliniu žmogumi, klaidžiojančiu po miestą ir savo mintis. Stivenas Dedalas atliepia Telemacho figūrą, o Moli Blum tampa šiuolaikine Penelope.
Tačiau šis paralelės kūrimas nėra tik pagarba antikai. Joyce’as kartu ir ironizuoja: šiuolaikinis žmogus nebeprimena didingų mitinių herojų. Jis pavargęs, pasimetęs, prieštaringas – bet būtent todėl labai tikras.
Sąmonės srautas: mintys be filtro
Vienas garsiausių „Uliso“ bruožų – sąmonės srauto technika. Joyce’as leidžia skaitytojui patekti tiesiai į veikėjų mintis: jų prisiminimus, asociacijas, baimes, fantazijas ir net atsitiktinius minčių šuolius.
Tai sukuria įspūdį, kad skaitome ne tradicinį romaną, o pačią žmogaus sąmonę. Kartais tekstas tampa fragmentiškas, chaotiškas, net sunkiai pagaunamas – tačiau būtent taip Joyce’as siekia perteikti realų mąstymo procesą.
Šis metodas buvo revoliucinis savo laikui ir iki šiol daro įtaką moderniai literatūrai.
Knyga, kuri reikalauja kantrybės
„Ulisas“ nėra lengvas skaitinys. Romane gausu kultūrinių nuorodų, simbolikos, stilistinių eksperimentų ir kalbos žaismų. Kiekvienas skyrius parašytas skirtingu stiliumi, todėl skaitytojas nuolat turi prisitaikyti prie naujo ritmo.
Tačiau svarbu suprasti: šią knygą nebūtina „įveikti“ kaip egzaminą. Ji dažnai skaitoma lėtai, sugrįžtant prie tam tikrų vietų, leidžiant sau ne viską suprasti iš karto.
„Ulisas“ – tai daugiau patirtis nei tradicinis siužetinis romanas.
Kam ši knyga paliks stipriausią įspūdį?
„Ulisas“ ypač patiks:
- Klasikinės ir modernistinės literatūros mėgėjams
- Skaitytojams, kurie mėgsta intelektualius literatūrinius iššūkius
- Besidomintiems filosofija, sąmone ir žmogaus vidiniu pasauliu
- Tiems, kurie nori pažinti vieną svarbiausių XX a. romanų
Tai knyga, kuri reikalauja dėmesio, bet atsilygina nepaprastu literatūriniu gyliu.
Kodėl „Ulisas“ vis dar svarbus šiandien?
Nors romanas parašytas daugiau nei prieš šimtmetį, jis tebėra stebėtinai modernus. Joyce’as kalba apie vienatvę, tapatybę, santykių sudėtingumą, informacijos chaosą ir žmogaus bandymą suprasti save – temas, kurios aktualios ir šiandien.
Subjektyviai žiūrint, „Ulisas“ išsiskiria tuo, kad jis plečia paties skaitymo ribas. Tai knyga, kuri ne tik pasakoja istoriją, bet ir keičia suvokimą apie tai, kas apskritai yra romanas.
Galbūt ne kiekvienas skaitytojas ją pamils, tačiau beveik kiekvienas pajus, kad susidūrė su kūriniu, kuris literatūroje užima ypatingą vietą. Ir kartais vien to jau pakanka, kad skaitymo patirtis taptų verta pastangų.
