Lietuvos karaliai ir karalienės. I tomas
Autorius: Algimantas Bučys
ISBN kodas:
9789986827139
Išleidimo metai:
2024
Puslapių skaičius:
554
Kalba:
Lietuvių
Viršelis: Kietas
Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviaiturėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo patspirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius. O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to? Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo kunigaikščiai, ir darpridės, kad buvo ir didieji kunigaikščiai, kurie valdė visus kitus kunigaikščius.Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojamslygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose. Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo, deja, ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kaimyniniųbei tolimesnių tautų istorijos mokslo dogma, mokyklinių vadovėlių „abėcėlinėtiesa". Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinędogmą, tapdavo „balta varna" akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtairizikuodavo savo sėkminga karjera. Jau antrą šimtmetį kuriama Lietuvos istoriografija buvo ir tebėra nuspalvinta viskąstelbiančiais politinės istorijos vienokiais ar kitokiais atspalviais, priklausomais nuokintančios aukščiausios valstybinės valdžios.Radikaliai pasikeitus politinei santvarkai, neretai iš principo būdavo keičiamas netpats Lietuvos valstybės pavadinimas.Nuo XV a. pradžios vietoje senosios Lietuvos karalystės ( Regnum) atsirado„Magnus Ducatus Lithuaniae" (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, santr. LDK). XVIviduryje Lietuva jau sudėtinė naujos valstybės „ Rzeczpospolita" (Abiejų TautųRespublika, santr. ATR). Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos valstybės visai neliekapolitiniame Europos žemėlapyje, vietoje jos atsiranda carinės Rusijos imperijossudėtinė dalis, kartais vadinama „ Северо-Западный край" ( Šiaurės Vakarųkraštas"), kartais - Виленская губерния ( Vilniaus gubernija) Gubernija); Akivaizdu, kad su visais panašiais geopolitiniais pokyčiais ir politiniais perversmaiskardinaliai turėdavo pasikeisti Lietuvos istorijos pasakojimai ir tų pasakojimųkoncepcijos. Pasikeitus geopolitinei situacijai ir net politinei valdžiai ankstesniistorijos vadovėliai staigiai netekdavo savo „ pažintinės vertės", kaip„neatitinkantyslaiko dvasios", „netinkami naudojimui", „nusenę", „metodologiškai atgyvenę" irpan. Tad neverta stebėtis, kad Lietuvos istorijos tyrinėtojams kas kartą, kas šimtmetįir net dažniau, pasikeitus politinei santvarkai, tekdavo perrašinėti Lietuvos istoriją,rašyti vis naujas „Lietuvos istorijas". Siekiant pagrįsti jų vertę, jos kiekvieną kartąbūdavo vadinamos „pačiomis tikriausiomis", geriausiai atitinkančiomis„šiuolaikinio mokslo" pasiekimams bei reikalavimams, pačiomis naudingiausiomisLietuvos istorijomis „ kiekvienam ir visiems" ir pan. Deja, po kokio pusšimtmečiometų naujai perrašytas „Lietuvos istorijos" vėl tekdavo peikti, menkinti , sovietmečiunetgi drausti, atseit, jas rašė „netikę istorikai", „buržuaziniai ar šiaip nacionalistai" irpan. Garsioji A.Šapokos redaguota 1936 m. „Lietuvos istorija" po Antrojo pasauliniokaro atsidūrė eiliniams skaitytojams neprieinamuose Lietuvos bibliotekųspecfonduose.
Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviaiturėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo patspirmutinis bei paskutinis Lietuvos kar...
Skaityti daugiau...
Knyga parduota
Parduok perskaitytas knygas ir nusipirk naujų!